Teisinė bazė

Komisijos išvados ir sprendimai

TARPTAUTINĖ KOMISIJA NACIŲ IR SOVIETINIO OKUPACINIŲ REŽIMŲ NUSIKALTIMAMS LIETUVOJE ĮVERTINTI

 

Nacių okupacija 1941-1944 m. Holokaustas ir kiti nacių nusikaltimai.

 

Holokausto Lietuvoje prielaidos

 

IŠVADOS

(patvirtinta 2002 06 19)

 

 

1. XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio sąjūdžio rėmuose greta tradicinio antijudaizmo sąlygotų religinių įvaizdžių Lietuvoje pradėjo reikštis modernusis antisemitizmas, daugiausia sąlygotas ekonominio pobūdžio priežasčių. Kita vertus, XIX a. tautinio atgimimo veikėjų darbuose pasirodžiusi moderniojo antisemitizmo ideologija neįgavo išbaigto pavidalo kaip Lenkijos, Vokietijos, Rusijos antisemitų rašiniuose.

 

2. Po Pirmojo pasaulinio karo žydų partijoms politiškai remiant Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių aspiracijas Vilniaus konflikte bei dėl Lietuvos valstybės pripažinimo de jure, Lietuvos vyriausybei suteikus žydų bendruomenei plačią autonomiją iki 1924 metų egzistavo pakankamai pakantūs ir draugiški santykiai tarp žydų ir lietuvių. Iki 1924 m. egzistavo Žydų reikalų ministerija ir kitos žydų savivaldos struktūros, tai buvo unikali Lietuvos žydų tautinės-kultūrinės autonomijos išraiška. Panaikinus ministeriją, išnyko Lietuvos žydų tautinės-kultūrinės autonomijos bruožas, skiriantis ją nuo bendruomenių gyvenimo kaimyninėse valstybėse. Kita vertus, 1924-1926 metais, stiprėjant lietuviškajam nacionalizmui, praradus Vilnių, radikalėjant reikalavimams vartoti lietuvių kalbą, yra pastebima įtampa abiejų tautų santykiuose.

 

3. Antisemitizmas Lietuvoje sustiprėjo 4-ajame dešimtmetyje ir ypač antrojoje jo pusėje. Antisemitizmo stiprėjimą sąlygojo tiek vidinės (pasaulinės ekonominės krizės padariniai Lietuvos ekonomikai; valstybės vykdomos lietuviškos pramoninės ir prekybinės buržuazijos protegavimas; konkurencinė kova tarp žydų ir lietuvių pramonės, amatų ir prekybos sferose; antisemitinė propaganda spaudoje ir propagandinių lapelių pavidalu), tiek išorinės (iš Vokietijos sklidusi antisemitinė-rasistinė propaganda) aplinkybės. Sustiprėjusi įtampa tarp lietuvių ir žydų buvo sąlygota tiek moderniojo antisemitizmo, tiek tradicinių antijudėjinių nuostatų, kurios taip pat sustiprėjo 4-ajame dešimtmetyje.

 

4. A. Smetonos valdymo metais (1927-1940) buvo slopinami bet kokie antižydiški ekscesai ir nebuvo išleistas nė vienas antižydiškas įstatymas. Iki paskutiniųjų Lietuvos Respublikos dienų žydai išsaugojo valstybės finansiškai išlaikomas arba remiamas mokyklas, socialinės rūpybos įstaigas, valstybės nevaržomą religinį gyvenimą, kas įgalina kalbėti apie kultūrinę žydų autonomiją de facto. 4-ajame dešimtmetyje žydų padėtis Lietuvoje buvo geresnė, o antisemitizmas silpnesnis negu Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, t. y. šalyse, kuriose gyveno pagrindinė Vidurio Rytų Europos žydų dalis.

Tačiau A.Smetonos vyriausybė(s) protegavo lietuvių verslininkus ir ekonominėmis priemonėmis siekė išstumti žydus iš prekybos ir pramonės. Žydai iš esmės buvo traktuojami kaip antrarūšiai piliečiai ir pagal nerašytą įstatymą, apskritai imant, neįsileidžiami į valstybės bei savivaldybių, netgi kultūrines, įstaigas, karo mokyklas ir diplomatinę tarnybą, aukštųjų mokyklų katedras. Nepaisant antisemitinių incidentų, tarpukario Lietuvoje nebuvo nė vieno pogromo, kur būtų nužudytas žmogus.

 

5. Sovietinės okupacijos metais (1940-1941) labai paaštrėjo lietuvių-žydų santykiai. Antisemitizmas krašte peraugo į naują, žydams grėsmingą lygį. Ankstesnius stereotipus, neretai taikomus žydams, tokius kaip „krikščionių priešai“, „lietuvių išnaudotojai“, daugelio lietuvių sąmonėje nustelbė naujas, politiniais motyvais grįstas žydų, kaip „Lietuvos išdavikų“, „okupantų talkininkų“, įvaizdis. Žodis „žydas“ dažnai tapdavo komunisto sinonimu. Žydų kilmės komunistai ir komjaunuoliai sudarė prielaidą susiformuoti žydo-komunisto stereotipui, tačiau žydų kilmės narių skaičius komunistų partijoje buvo labai nežymus, palyginus su bendru žydų bendruomenių narių skaičiumi*.

 

6. Lietuvių aktyvistų fronto vadovybė, į kurios sudėtį įėjo visų lietuvių politinių jėgų veikėjai, atšaukė „Vytauto Didžiojo suteiktą svetingumo teisę žydams“ ir, nevengdama grasinimų („kad nebūtų nereikalingų aukų“), reikalavo, kad jie apleistų kraštą, bėgtų į Rusiją. LAF centro Berlyne antižydiški atsišaukimai bei kiti dokumentai pasiekdavo Lietuvą ir darė nemažą poveikį lietuvių sąmonei.

 

7. Faktinė medžiaga rodo, jog 1940-1941 m. žydai nevaidino ypatingo vaidmens sovietinės valdžios, taip pat ir jos represinių institucijų, struktūrose**. Žydai nukentėjo kaip ir kitos Lietuvos tautos: beveik perpus sumažėjo žydiškų vidurinių mokyklų, netoleruojama hebrajų kalba, švenčių dienos statuso neteko šeštadieniai; žydus skaudžiausiai palietė turto nacionalizacija. Per vienerius metus buvo areštuota beveik 500, o iš viso represuota 2,6 tūkst. žydų. Tarp 1941 m. birželio tremtinių žydų buvo 13,5 proc., kai tarp visų krašto gyventojų – maždaug 7 proc. (1941 m. pradžioje Lietuvoje buvo per 3 mln. gyventojų, iš kurių 208, 4 tūkst. buvo žydai).  

 

8. Labai sustiprėjusį lietuvių priešiškumą žydams pirmuoju sovietmečiu sąlygojo eilė priežasčių, tarp kurių minėtinos šios: 1) skirtinga geopolitinė abiejų tautų orientacija, kai žydams, iš esmės, sovietai buvo „mažesnis blogis“ už hitlerinę Vokietiją, o dauguma lietuvių iš Vokietijos pusės laukė išsigelbėjimo nuo sovietinio teroro; 2) 4–ojo dešimtmečio pabaigoje lietuvių patirti politiniai ir diplomatiniai pralaimėjimai (1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimas, 1939 m. Klaipėdos krašto atidavimas Vokietijai, žygio į Vilnių 1939 m. rugsėjį atsisakymas, Raudonosios armijos įgulų 1939 m. spalį įsileidimas, kapituliacija prieš SSSR reikalavimus 1940 m. birželį, kolaboravimas su okupacinėmis jėgomis 1940 m. vasarą) sukėlė gilią moralinę lietuvių tautos krizę, kuri sąlygojo paplitusią nuostatą, kad dėl šalies nelaimių yra daugiausiai kalti Lietuvos žydai.

 

 

 

Pirmininkas                        Emanuelis Zingeris

 

Vykdantysis direktorius            Ronaldas Račinskas



* Žr. 1 lentelę: statistiniai duomenys apie realų žydų kilmės Lietuvos piliečių dalyvavimą Komunistų partijoje.

** Žr. 2 ir 3 lenteles: statistiniai duomenys apie realų žydų kilmės Lietuvos piliečių dalyvavimą sovietų represinėse struktūrose.