4. A. Smetonos valdymo metais (1927-1940) buvo slopinami bet kokie antižydiški ekscesai ir nebuvo išleistas nė vienas antižydiškas įstatymas. Iki paskutiniųjų Lietuvos Respublikos dienų žydai išsaugojo valstybės finansiškai išlaikomas arba remiamas mokyklas, socialinės rūpybos įstaigas, valstybės nevaržomą religinį gyvenimą, kas įgalina kalbėti apie kultūrinę žydų autonomiją de facto. 4-ajame dešimtmetyje žydų padėtis Lietuvoje buvo geresnė, o antisemitizmas silpnesnis negu Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, t. y. šalyse, kuriose gyveno pagrindinė Vidurio Rytų Europos žydų dalis.
Tačiau A.Smetonos vyriausybė(s) protegavo lietuvių verslininkus ir ekonominėmis priemonėmis siekė išstumti žydus iš prekybos ir pramonės. Žydai iš esmės buvo traktuojami kaip antrarūšiai piliečiai ir pagal nerašytą įstatymą, apskritai imant, neįsileidžiami į valstybės bei savivaldybių, netgi kultūrines, įstaigas, karo mokyklas ir diplomatinę tarnybą, aukštųjų mokyklų katedras. Nepaisant antisemitinių incidentų, tarpukario Lietuvoje nebuvo nė vieno pogromo, kur būtų nužudytas žmogus.
5. Sovietinės okupacijos metais (1940-1941) labai paaštrėjo lietuvių-žydų santykiai. Antisemitizmas krašte peraugo į naują, žydams grėsmingą lygį. Ankstesnius stereotipus, neretai taikomus žydams, tokius kaip „krikščionių priešai“, „lietuvių išnaudotojai“, daugelio lietuvių sąmonėje nustelbė naujas, politiniais motyvais grįstas žydų, kaip „Lietuvos išdavikų“, „okupantų talkininkų“, įvaizdis. Žodis „žydas“ dažnai tapdavo komunisto sinonimu. Žydų kilmės komunistai ir komjaunuoliai sudarė prielaidą susiformuoti žydo-komunisto stereotipui, tačiau žydų kilmės narių skaičius komunistų partijoje buvo labai nežymus, palyginus su bendru žydų bendruomenių narių skaičiumi.
6. Lietuvių aktyvistų fronto vadovybė, į kurios sudėtį įėjo visų lietuvių politinių jėgų veikėjai, atšaukė „Vytauto Didžiojo suteiktą svetingumo teisę žydams“ ir, nevengdama grasinimų („kad nebūtų nereikalingų aukų“), reikalavo, kad jie apleistų kraštą, bėgtų į Rusiją. LAF centro Berlyne antižydiški atsišaukimai bei kiti dokumentai pasiekdavo Lietuvą ir darė nemažą poveikį lietuvių sąmonei.
7. Faktinė medžiaga rodo, jog 1940-1941 m. žydai nevaidino ypatingo vaidmens sovietinės valdžios, taip pat ir jos represinių institucijų, struktūrose. Žydai nukentėjo kaip ir kitos Lietuvos tautos: beveik perpus sumažėjo žydiškų vidurinių mokyklų, netoleruojama hebrajų kalba, švenčių dienos statuso neteko šeštadieniai; žydus skaudžiausiai palietė turto nacionalizacija. Per vienerius metus buvo areštuota beveik 500, o iš viso represuota 2,6 tūkst. žydų. Tarp 1941 m. birželio tremtinių žydų buvo 13,5 proc., kai tarp visų krašto gyventojų – maždaug 7 proc. (1941 m. pradžioje Lietuvoje buvo per 3 mln. gyventojų, iš kurių 208, 4 tūkst. buvo žydai).
8. Labai sustiprėjusį lietuvių priešiškumą žydams pirmuoju sovietmečiu sąlygojo eilė priežasčių, tarp kurių minėtinos šios: 1) skirtinga geopolitinė abiejų tautų orientacija, kai žydams, iš esmės, sovietai buvo „mažesnis blogis“ už hitlerinę Vokietiją, o dauguma lietuvių iš Vokietijos pusės laukė išsigelbėjimo nuo sovietinio teroro; 2) 4–ojo dešimtmečio pabaigoje lietuvių patirti politiniai ir diplomatiniai pralaimėjimai (1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimas, 1939 m. Klaipėdos krašto atidavimas Vokietijai, žygio į Vilnių 1939 m. rugsėjį atsisakymas, Raudonosios armijos įgulų 1939 m. spalį įsileidimas, kapituliacija prieš SSSR reikalavimus 1940 m. birželį, kolaboravimas su okupacinėmis jėgomis 1940 m. vasarą) sukėlė gilią moralinę lietuvių tautos krizę, kuri sąlygojo paplitusią nuostatą, kad dėl šalies nelaimių yra daugiausiai kalti Lietuvos žydai.
Pirmininkas Emanuelis Zingeris
Vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas
Žr. 1 lentelę: statistiniai duomenys apie realų žydų kilmės Lietuvos piliečių dalyvavimą Komunistų partijoje.
Žr. 2 ir 3 lenteles: statistiniai duomenys apie realų žydų kilmės Lietuvos piliečių dalyvavimą sovietų represinėse struktūrose.
