Tarptautinės komisijos pirmininko E. Zingerio pareiškimas dėl informacijos apie Juozą Lukšą-Daumantą.
2020 m. birželio 29 d. naujienų agentūra „Jewish Telegraphic Agency“ paskelbė tendencingą informaciją, kuri, deja, neatitinka pačių pagrindinių objektyvios žurnalistikos standartų. Ši informacija buvo plačiai cituojama daugelyje tarptautinių leidinių, įskaitant „The Times of Israel“ ir „Jerusalem Post“. Ypač entuziastingai puolimą prieš Juozą Lukšą-Daumantą skleidė Rusijos oficialioji spauda, vykdydama naujausią dezinformacijos kampaniją, kurios tikslas – paremti Maskvos pastangas išteisinti Baltijos valstybių sovietų okupaciją ir sumenkinti Stalino vykdytus žiaurumus. Pavyzdžiui, Aleksejus Ilijaševičius savo straipsnyje „Lietuva atsakė į V. Putino straipsnį pašlovindama Hitlerio parankinį“ dar kartą užsipuola J. Lukšą-Daumantą.
„Jewish Telegraphic Agency“ viešai pareiškė, kad „ne vienas liudininkas” matė J. Lukšą-Daumantą dalyvavus liūdnai pagarsėjusiose žydų žudynėse 1941 m. birželio 27 d. Kaune „Lietūkio“ garaže. Didžiojoje dalyje „Jewish Telegraphic Agency“ publikacijos tvirtinama, kad vienas žymiausių Lietuvos kovotojų prieš sovietų režimą J. Lukša-Daumantas buvo žydų naikintojas. Tik nedidelė dalis straipsnio skirta šmeižtui apie šį žmogų nepritariančioms nuomonėms. Kadangi puolimas prieš vieną iškiliausių Lietuvos pokario antisovietinio pasipriešinimo dalyvių taip išplito su beveik nieko apie pokario rezistencinį judėjimą apskritai neišmanančių autorių komentarais, būtina paaiškinti šį istorijos momentą.
Pasak istorinių faktų, vokiečių okupacijos metu Lietuva neteko daugiau nei 90 proc. žydų tautybės piliečių. Juos išžudė naciai ir vietiniai kolaborantai. Todėl labai svarbu nustatyti, ar J. Lukša-Daumantas dalyvavo šiose precedento neturinčiose masinėse žudynėse. J. Lukša-Daumantas gimė 1921 m. Vokiečių okupacijos metais jo bendruomenės nariai rizikavo gyvybe slėpdami pabėgusį sovietų karo belaisvį Vasilijų. Nėra įrodymų, kad šie žmonės, kartu su J. Lukša-Daumantu, būtų dalyvavę kokiuose nors karo nusikaltimuose. Tokios nuomonės yra ne tik antisemitinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) „gynėjai“, cituojami „Jewish Telegraphic Agency“ straipsnyje, bet ir dauguma pagrindinių universiteto istorikų, tyrusių Lietuvos okupacijų laikotarpį, bei dabartiniai Lietuvos žydų bendruomenės lyderiai.
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nerado jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo žydų žudynėse „Lietūkio‘ garaže. Nepaisant tendencingai nusiteikusių autorių sensacingų pareiškimų, nei profesionalūs istorikai, nei dabartiniai Lietuvos žydų bendruomenės lyderiai negalėjo nustatyti, kad J. Lukša-Daumantas buvo „LAF vadovas“, ar kad jis dalyvavo minėtose žudynėse. 1941 m. pavasarį devyniolikametis J. Lukša-Daumantas prisijungė prie bendraminčių jaunuolių, kurių dauguma buvo vidurinės mokyklos moksleiviai ar universiteto studentai, kad pasipriešintų sovietų okupacijai, ir dėl to pateko į kalėjimą. Tuo metu buvo daug slaptų grupelių, kurių pagrindinė veikla buvo antisovietinių agitacinių lapelių platinimas. Dauguma šių grupelių buvo trumpalaikės. Kai kurios iš jų galėjo būti susijusios su LAF, bet be kelių teiginių, kad J. Lukša-Daumantas buvo jo „narys“, mažai žinoma apie jo tuometinę veiklą. Savo išleistuose prisiminimuose J. Lukša-Daumantas visiškai neužsimena apie LAF. LAF palaikantys lietuvių tyrinėtojai nemini J. Lukšos-Daumanto kaip aktyvaus LAF nario ar antisovietinio sukilėlio 1941 m. birželį prasidėjus karui. Etnologas ir istorijos gidas Chaimas Bergmamas, teigiantis, kad ilgai kalbėjo su J. Lukšo-Daumanto broliu Antanu, abejoja bet kokiais J. Lukšo-Daumanto ryšiais su LAF: https://www.lzb.lt/en/2020/07/17/a-different-view-of-luksa-daumantas-an-interview-with-chaim-bargman/. Kai kurie autoriai tvirtina, kad iki 1944 m. jis dalyvavo prieš vokiečius nukreiptoje veikoje.
1951 m. J. Lukša-Daumantas nužudytas bevykdant JAV žvalgybos remiamą misiją Lietuvoje. Beveik iškart sovietų režimas pradėjo skleisti dezinformaciją siekiant sukompromituoti ne tik J. Lukšą-Daumantą, bet ir visą antisovietinį pasipriešinimą. Rezistencinį judėjimą tyrinėję Lietuvos istorikai iš tikrųjų nustatė, kad antisovietiniame pasipriešinime tikrai dalyvavo tam tikras skaičius nacių kolaborantų ir nusikaltimus padariusių asmenų. Kai kurie iš jų buvo dalyvavę LAF, kuris 1941 m. palaikė antisemitizmą ir labai neteisingai gretino žydus su bolševikais. Savaime suprantama, tuo pasinaudojo Sovietų valdžia, kad sukompromituotų antisovietinį pasipriešinimo judėjimą ir pokaryje netiesiogiai pateisintų sovietinio režimo kaip „antifašistinės“ atramos punkto įsigalėjimą Baltijos valstybėse. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba paskelbė, kad „asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.“
Ypač svarbu nepatekti į Rusijos oficialios propagandos spąstus, kai bandoma falsifikuoti Kremliaus tarptautinės teisės pažeidimų istoriją, ypač prieš nacių invaziją į SSRS po 1939 m. pasirašyto Hitlerio-Stalino (arba Molotovo-Ribentropo) pakto. 1939–1940 m. sovietų karas prieš Suomiją (dėl ko 1939 m. gruodžio 14 d. SSRS pašalinta iš Tautų lygos) pateikiamas kaip „gynybinė priemonė“, nors tuo metu Stalinas buvo strateginis, kad ir laikinas, Trečiojo Reicho partneris kare prieš Vakarus. Baltijos valstybių okupacija grasinant jėga, įsiveržus pusantro milijono Raudonosios armijos karių vaizduojama kaip šių šalių „savanoriškas prisijungimas“ prie SSRS. Neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pakeitimas, kuriuo neva siekiama apginti „istorinę tiesą“, pastangos pateisinti 1939 m. nacių ir sovietų paktą bei jo slaptuosius protokolus, prezidento V. Putino vieši, Baltijos valstybių teritorinį vientisumą kvestionuojantys pareiškimai yra visos šios faktų iškraipymo kampanijos dalis. Iš esmės tuo siekiama iš Lietuvos žmonių atimti istorinę teisę net su ginklu rankoje, jei būtina, priešintis užsienio dominavimui. Europos Žmogaus Teisių Teismas šią teisę dar kartą patvirtino Strasbūre 2019 m. kovo 12 d.
Šių metų liepos 23 d. Jungtinės Valstijos minėjo 80-ąsias deklaracijos dėl Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo metines. Ši deklaracija įkvėpė nacionalinius išsilaisvinimo judėjimus ir visus Sovietų okupacijai besipriešinusio regiono žmones.
Verta prisiminti, kad per pusę šimtmečio trukusią sovietų okupaciją Kremlius nuolat juodino Lietuvos pasipriešinimo judėjimą, vidaus ginkluotųjų pajėgų kampaniją prieš nacius ir netgi sionistų kovą siekiant sukurti Izraelį (taip pat rėmė arabų šalių agresiją prieš žydų valstybę). Ne paslaptis, kad šiuo metu visuomenėje aršiai konfliktuojama dėl daugelio istorinių asmenybių pagerbimo ir diskutuojama, kurias iš jų kaip teigiamus veikėjus įtraukti į nacionalinį naratyvą. Akivaizdu, jog pastaraisiais mėnesiais visame pasaulyje vyksta kova siekiant nustatyti, kurie istoriniai veikėjai verti tapti pavyzdžiais jaunesniajai kartai. Padėję užtikrinti priespaudą arba pasyviai paklusę okupacinių režimų diktatui neturėtų rasti vietos tarp didvyrių. Deja, Lietuvoje nacių nusikaltėliams yra keletas paminklų, kurių pastatymo valstybė nerėmė ir dėl kurių ryžtingai diskutuojama. Tuo pat metu mūsų diskurse neturėtų būti vietos dezinformacijai ir melui apie tuos, kurie atidavė gyvybę už laisvę kovodami su siaubingu komunistiniu Stalino režimu. Lietuva turėjo teisę priešintis.