Lapkričio 16 dieną, minint tarptautinę Tolerancijos dieną, Sasnavos pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centre vyko renginys šiai datai paminėti.
„Įsisupę į greitus metus, skaičiuodami sekundes ir metrus, įžiebę savyje keistus miestus – galvokime vieni apie kitus…“, –šiais žodžiais Sasnavos pagrindinėje mokykloje prasidėjo Tarptautinės tolerancijos dienos minėjimas, kurį kasmet lapkričio 16-ąją inicijuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Šių metų Tolerancijos dienos simbolis – Tolerancijos miestas.
Renginio pradžioje mokyklos Tolerancijos ugdymo centro koordinatorė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stefanija Navickienė mokiniams priminė, kas yra tolerancija, ką reiškia šis terminas. Mokyklos socialinė darbuotoja Indrė Petruškevičienė, pristatydama pateiktis apie toleranciją, kalbėjo apie tai, kam reikalinga tolerancija. Vėliau visi kartu aptarėme, ar mes gyvename tolerantiškoje visuomenėje, ar savo gyvenamojoje aplinkoje – Sasnavos miestelyje – ir mūsų mokykloje matome ir pastebime tolerancijos ar netolerancijos pavyzdžius. Socialinė darbuotoja minėjimo dalyviams pateikė keletą pavyzdžių, privertusių kiekvieną pagalvoti apie tolerantiškumą kaip didžiausią šių dienų vertybę.
Mokyklos Tolerancijos ugdymo centro nariai minėjimo dalyviams pristatė kūrybinių dirbtuvių metu sukurtą koliažą. Analizuodami, kokias žiaurias pasekmes gali sukelti netolerancija, priešiškumas kitam ar kitokiam, bei remdamiesi XX a. istoriniais įvykiais, susijusiais su netolerancija kitai tautai, mokiniai pasakojo apie Marijampolės žydus ištikusią tragediją, kai lemtingą 1941 metų rugsėjo 1-osios rytą daugybė iki tol čia gyvenusių ir miestą kūrusių žydų atsidūrė Šešupės slėnyje (Varpo g. pabaigoje) iškastose duobėse. Išvengti tragiško likimo pavyko tuo metu trečiuosius savo gyvenimo metus skaičiavusiam Maušiui Segaliui, dabar gyvenančiam Kalvarijos miestelyje. Koliaže mokiniai išskyrė žymiausias vietas bei paminėjo keletą žmonių, kūrusių šį miestą: tai ir buvusi Marijampolės rotušė (Kęstučio g. 1), kur 1931 m. Marijampolės miesto burmistro pavaduotoju buvo išrinktas Chaimas Rotšteinas, ir buvusi žydų sinagoga (P. Butlerienės g. 5), veikusi iki II pasaulinio karo, sovietmečiu suniokota, rekonstruota 1985 m., kurioje dabar veikia Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija bei Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras, ir žydų kultūrinis religinis centras Beit Midrašas (Kauno ir Vilkaviškio g. sankirta), kuriame buvo studijuojama tora, veikė Didžioji sinagoga, o dabar išlikęs tik rūsys, ir medinis namas (Vytauto g. 27), kuriame prieškaryje veikė kino teatras „Palas“: pastato pirmame aukšte gyveno pati teatro savininkė Rachelė Rozenbergaitė, o antrame aukšte veikė kino salė, kurioje buvo rodomi Holivudo filmai. Tačiau pati tragiškiausia šio koliažo vieta – tai masinė žydų žudynių vieta ir kapavietė Šešupės slėnyje (Varpo g. pabaiga), kur 1941 m. rugsėjo pradžioje kareivių šaudyklos teritorijoje buvo nužudyta daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių, tarp jų – beveik visi Marijampolėje gyvenę žydai. Toks likimas ištiko ir kino teatro savininkę R. Rozenbergaitę, ir daugelį kitų, dirbusių šiame mieste prekybininkais, amatininkais, mokytojais, gydytojais, fotografais, daugelį senelių ir vaikų… Ne veltui rašytojas Grigorijus Kanovičius savo autobiografiniame romane „Miestelio romansas“ teigia, jog ,,atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtumėm, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų nepasirinksi.“ Mes privalome mokėti atsižvelgti į kitataučius bei suprasti, kokį svarbų indėlį jie yra įdėję į mūsų šalies istoriją. Tik būdami tolerantiški, mes pagerbsime savo Tėvynės istoriją. Tarptautinės tolerancijos dienos minėjimą baigėme visi kartu dainuodami draugystės dainą.
Stefanija Navickienė, Tolerancijos ugdymo centro koordinatorė
