Birželio 10-ąją susirinkome į rimties ir pagarbos vietą – krokialaukiečių vadinamą senosios pieninės kiemą. Ši vieta, 1941 m. birželio 14 d. sugėrusi motinų ašaras, vaikų skausmą ir paskutinius žvilgsnius į Tėvynę, šiandien virto gyvosios istorijos pamoka. Minėjime prisiminta prieš 85-erius metus prasidėję masiniai trėmimai. Šių metų Gedulo ir vilties dienos paminėjimą lydėjo pilietinė iniciatyva „Obuoliai Sibire neauga“.
Gimnazijos mokiniai-skaitovai priminė skaudžius istorijos faktus: daugiau kaip 130 tūkstančių Lietuvos žmonių – ūkininkų, mokytojų, dvasininkų, karininkų, studentų ir ištisų šeimų – gyvuliniais vagonais buvo išvežti į atšiaurųjį Sibirą. Jie buvo ištremti be jokios kaltės , nes vienintelė jų „kaltė“ buvo išsilavinimas, pagarba visuomenei ar tiesiog ramus gyvenimas. Palikdami namus, jie su savimi spėjo pasiimti tik mažus ryšulius, duonos kepalą, maldaknygę bei rožančių , o kišenėse giliai slėpė namų raktus – vilties ir sugrįžimo simbolį.
Išskirtiniu minėjimo akcentu tapo gyvasis istorijos liudijimas. Susirinkusiems kalbėjo buvęs tremtinys Rimantas Liegus, jis pasidalijo asmeniniais, giliai sukrečiančiais prisiminimais apie žmonių ( jis buvo dar kūdikis) patirtą Sibiro tremties siaubą, stingdantį šaltį, alkį ir nepalaužiamą norą išgyventi bei sugrįžti į Tėvynę. Jo žodžiai tapo tiltu, sujungusiu praeities skaudulius su dabartimi, ir priminė, kokią didžiulę kainą Lietuvai teko sumokėti už laisvę.
Prie paminklo, skirto mūsų krašto tremtiniams atminti, buvo padėta gėlių kompozicija su rožiniu, kurį tremtyje išsaugojo mokytojos D. Urbanavičienės giminaitė, ir kaip atminties, vilties ir tikėjimo ženklą perdavė saugoti ateičiai.
Alytaus r. Krokialaukio Tomo Noraus-Naruševičiaus gimnazija
